„Dramblys apsigyvena visokiuose namuose. Jis įkiūtina nepastebėtas. Pirmaisiais metais net nekrenta į akis. Antra vertus, niekas ir nesistengia jo įžvelgti...“
Taip J. F. NISSEN knygoje „Nematomas dramblys“ vaizdingai nusako priklausomybės vystymąsi ir neigimą.
Problemos neigimas kaip tik „padeda“ nematyti to dramblio, kuris trypia priklausomo žmogaus ir jo artimųjų gyvenimus. O nematomas jis dar pavojingesnis.
Vidutiniškai 1 iš 10-15 psichoaktyvias medžiagas vartojančių asmenų gali tapti priklausomas. Kai skausmas gyventi su cheminėmis medžiagomis tampa didesnis, negu skausmas gyventi be jų – mes galime susitikti pokalbiui.
Priklausomybė – tai savita kūno, proto ir sielos būsena, kuomet alkoholio, narkotikų ar kitų cheminių medžiagų vartojimas įgauna daug didesnį prioritetą, negu bet kas kitas žmogaus gyvenime. Ir tas „prioritetas“ sukelia asmeniui ir jo aplinkai neigiamų pasekmių.
Kitaip sakant, priklausomybė – tai klastinga, lėtinė ir potencialiai mirtina liga, kurios progresavimą galima sustabdyti, jeigu visiškai atsisakoma cheminės medžiagos vartojimo.
PAGRINDINIAI PRIKLAUSOMYBĖS POŽYMIAI (pagal TLK-10):
1. Stiprus noras vartoti psichoaktyvią medžiagą.
2. Sunku valdyti savo elgesį (vartojimo pradžią, pabaigimą arba vartojimo intensyvumą).
3. Abstinencijos būsena, kai vartojimas buvo nutrauktas arba sumažintas (toliau vartojama, norint išvengti abstinencijos arba ją palengvinti).
4. Didėjanti tolerancija (didesnės dozės reikalingos pasiekti efektui, kuris pradžioje buvo pasiekiamas mažomis dozėmis).
5. Kitų interesų ir pomėgių mažėjimas; daug laiko skiriama medžiagai gauti arba vartoti, arba atsigauti nuo jos poveikio.
6. Medžiagos vartojimas, nepaisant akivaizdžiai neigiamų pasekmių (sveikatos sutrikimų, psichologinių sunkumų, finansinės, socialinės padėties blogėjimo, nelaimingų atsitikimų, nelaimių).